Daugeliui iš mūsų nuo vaikystės atrodo, kad tai kas susiję su Dievu, yra nuobodu, neįdomu ir skirta tik senyviems žmonėms, kurie nebeturi kuo džiaugtis pasaulyje. Bet kai mano brolis įtikėjęs Gyvąjį Dievą, atvažiavęs į namus skelbė mums, namiškiams, koks iš tiesų yra Dievas, man buvo mažų mažiausiai keista ir tai niekaip nesusivedė su tuo, kokį aš pažinojau Dievą, esantį bažnyčioje. Išgirdusi Gerąją Naujieną jutau, kaip viena mano dalis yra tiesiog traukiama paragauti, pažinti tai, apie ką kalba mano brolis, bet kita dalis bijojo prasidėsiančio nuobodaus gyvenimo su senučiuku Dievu, su kuriuo nebepatirsiu tokių linksmybių kaip draugų vakarėlyje, nebeišgyvensiu tokio jaudulio kaip eidama į pasimatymą su fantastiškiausiu vaikinu, nebeapsvaigsiu nuo tauraus alkoholinio gėrimo ir pan. Man atrodė, kad gyvenimas su Dievu atims iš manęs visą šio pasaulio pilnatvę, gyvenimo džiaugsmus ir nuostabiausius patyrimus. Bet tai mitas, mano drauge! Tai tikrų tikriausia apgaulė, velnio ar mūsų pačių įsikalta į mūsų smegenis.

Kai aš patikėjau Gyvuoju Dievu ir pakviečiau Kristų į savo širdį, paprašiau, kad Jis būtų mano Gelbėtoju ir Ganytoju, Mokytoju ir Guodėju, pirmiausia atėjo neapsakoma Ramybė. Ne, tai ne ta ramybė, kai tylų vasaros rytą žvejoji veidrodiniame ežere, ne ta ramybė, kai atsikeli vienas namuose ir niekas nekvaršina tau galvos su įvairiausiais klausimais, prašymais ir paliepimais. Tokia ramybė irgi yra labai puiki, bet tai išorinė ramybė. O mane užliejusi Ramybė apėmė kiekvieną mano kūno ir sielos lopinėlį, Ją pajutusi supratau, kas iš tikrųjų yra Dievo Ramybė. Bet tai tik pirma Dievo dovana, paliudijusi apie Jo atleidimą ir dovanai duotą amžinybę man. Su kiekviena diena žengdama per gyvenimą su Dievu aš Jame atrandu vis kažką naujo  ir neapsakomai nuostabaus. Patikėk, žmonių žodžiais tai neįmanoma atvaizduoti, tai reikia patirti. Bet abstrakčiai ir paviršutiniškai pasakius aš esu be galo didžiai nustebus, koks gyvenimas gali būti nuostabus gyvenant su Dievu. Ir nuoboduliui čia nėra vietos! Jei visa širdimi atsiduodi į Dievo rankas ir pavedi savo gyvenimą Jo valiai, tavo gyvenimas pavirs į tikrą nuotykį, kupiną netikėtumų, stebuklų, pačių nuostabiausių, Dievui ir tau ištikimų draugų ir, svarbiausia, žinojimo, kad kas benutiktų, kokios negandos tave beužkluptų, Jis visada šalia, Jis tave stebi, rūpinasi tavimi ir niekada neleis tau pražūti. Žinoma, kartais gyvenime būna taip, kad atrodo, jog Dievas tikrai yra, bet tik ne čia ir tikrai ne su tavimi, bet praėjęs tokį slėnį ir atsigręžęs atgal tu pamatai, kad išbandymas išties buvo nelengvas, o Viešpats visada ėjo šalia, kartais nešė tave, nes tu įsivaizdavai, kad eini pats, bet tavo kojos jau nebepaėjo. Bet tave aplankęs išbandymas tik sustiprino tave, suartino su Dievu ir dar labiau užaugino tavo pasitikėjimą visagaliu Dievu. Ir iš tiesų gyvenimą galime sutapatinti su įdomiausiu nuotykių filmu, kur herojus ištinka įvairiausi sunkumai ir išbandymai, būna taip įdomu, kad negali atitraukti akių nuo tokio filmo, bet visada žinai, kad kas benutiktų, viskas išeis į gera ir filmo pabaiga bus laiminga. Taip ir gyvenime su Dievu! Patikėk, gyvenimas su Juo visada baigiasi pergale ir negana to, visas gyvenimas su Juo yra daugelio pergalių kupinas nuostabus nuotykis! Pasinerk į šį nuotykį ir tu neliksi nusivylęs!

Eglė

Kai mąstau apie mūsų Dievą, širdis spurda iš džiaugsmo, kad esu Jame, kad pažinau Jį. Pažinau Jį tada, kai buvo didžiausia tamsuma mano širdyje. Jis priima mus ne tik tada, kai mes elgiamės dorai, kai esame tinkami ir priimtini Jam dėl savo pasiekimų, nuopelnų, tinkamo elgesio, bet ir tuomet, kai esame toli toli nuo Jo, kai mūsų kelias nuvingiuoja gilyn į girtuoklystės, narkomanijos, depresijų, paleistuvysčių, pykčių ir kitokias tamsumas. Jis geba ištraukti iš bet kokios bėdos, Jis gali išgydyti iš bet kokios ligos, Jis gali prikelti iš numirusių! Ar tiki tuo, kad Dievas gali prikelti tavo mirusią sielą? Ar tiki, kad Jis gali pakelti tave iš tos purvo balos, kurioje dabar esi? Ar tiki, kad Jis gali tave pastatyti ant pačios tvirčiausios uolos, kurios nenuplaus jokios vidinės ir pasaulio audros, jokie uraganai, ateinantys į tavo gyvenimą? Ar tiki?

Aš tikiu, kad Jis yra nuostabus Dievas, apstus meilės ir gailestingumo, Jis pamilo mus dar tada, kai buvome nusidėjėliais, tad jei tik ateisi pas Jį, Jis su džiaugsmu tave priims į Savo glėbį, Jis apkabins tave savo mylinčiomis, tėviškomis rankomis ir verks su tavimi tol, kol tu verksi, Jis džiūgaus drauge su tavimi, Jis eis drauge per kalnus, ir neš tave per mirties slėnius, Jis nepaleis tavo rankos niekada niekada. Nes Jis yra nuostabus, Jis atėjo pas tave, kad per savo viengimį Sūnų Jėzų Kristų apreikštų save, savo meilę ir rūpestį mumis. Argi tai ne nuostabu?! Pats Dievas atėjo pas tave, kad tu nebebūtum vienišas, kad nesijaustum apleistas, nemylimas ir niekam nereikalingas. Širdis giedos, koks Jis nuostabus... Ačiū mūsų Viešpačiui už tai, kad Jis taip pamilo pasaulį... Ačiū Jam vienam!

Eglė

Jėzus pasakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas priima mano pasiuntinį, tas priima mane, o kas mane priima, priima Tą, kuris mane siuntė“ (Jn 13:20).

Dieve, kiek daug šiandien yra Tavo pasiuntinių šioje žemėje, bet ar iš tiesų kiekvieną iš jų aš priimu? Ar mano širdis šiandien yra gabi priimti tuos, kurių išvaizda MAN yra nepriimtina? Ar mano širdis šiandien yra gabi priimti tuos, kurie kalba ne tai kas MAN nepatinka? Dieve, kaip dažnai aš nesusimąstau, jog Tu siuntei tuos žmones į mano kelią, kad išgrynintum mane, mano širdį ir mano charakterį. Ir jeigu aš šiandien nepriimu tų, kuriuos Tu siuntei, aš nepriimu pačio Tavęs.

Atleisk man Dieve, kad aš pro pirštus žiūrėjau į tuos pamokymus, kuriuos Tu man kalbėjai per žmones, kurie MAN atrodė keisti, neišvaizdūs arba nekompetentingi, bet aš žinau, kad Tu esi Dievas, kuris neatsižvelgia į asmenis, ir Tu nori, kad aš būčiau toks kaip Tu. Aš žinau, kad Tu myli kiekvieną žmogų nepriklausomai nuo jo praeities ar padarytų darbų, ir Tu nori, kad aš mylėčiau kiekvieną taip, kaip myli Tu. Aš žinau, kad man savo jėgomis tai padaryti yra neįmanoma, todėl aš esu be galo dėkingas Tau už Šventąją Dvasią, kuri yra Mokytoja, Guodėja ir Patarėja. Tik Jos veikimo dėka mano gyvenimas keičiasi ir aš galiu mylėti tuos, kurie man kažkada atrodė keisti ir nepatiko. Tik Jos veikimo dėka aš galiu atpažinti Tavo darbą jų širdyse ir mokytis priimti kiekvieną žmogų tokį, koks Jis yra.

Dieve, aš nenoriu atstumti Tavęs, todėl mokyk mane priimti kiekvieną, kurį Tu siuntei.

Jėzus paskelbė, kad mes esame šviesa šiam pasauliui ir mūsų misija yra šviesti Jo meile kiekvienoje situacijoje. Mes neturime paslėpti tos šviesos, bet turime spinduliuoti Kristumi visur ir visada. Būkite palaiminti klausydami šios nuostabios Kari Jobe giesmės, kuri atveria tą realybę, kas mes esame iš tiesų.

"Jūs esate pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno. Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje" (Mato 5:14-16)

Manau, kad toks ir buvo tikrasis Dievo sumanymas, kad Jo vaikai turėtų gyvą bendravimą su savo Dangiškuoju Tėvu ten kur jie gyvena. Apaštalų darbų knygoje mes matome, kad po Jėzaus mirties ir prisikėlimo Jo mokiniai rinkdavosi tai vienuose, tai kituose namuose. Jie gyveno meilėje, o Jėzaus mokymas, kuriuo kasdien jie dalindavosi, buvo jų gyvenimo pamatas, jie bendraudavo tarpusavyje neišskirdami nei vieno, jie valgydavo drauge ir žinoma, drauge melsdavosi bei garbindavo Dievą.

Kai samarietė moteris Jėzui pasakė, kad jos protėviai garbino ant kažkurio kalno, o žydai garbina Jeruzalėje, Jėzus jai atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateina valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išgelbėjimas – iš žydų. Bet ateina valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje“ (Jono 4:21-24).

Taigi, mes matome, kad šiandien Dievui yra visiškai nesvarbi geografinė vieta, Jam visiškai nesvarbu kur vyksta garbinimas, Jam visiškai nesvarbu ar tai yra kažkokia labai ypatinga šventykla, ar tai yra tradicijomis ir papročiais apipintas kalnas, ar tai yra tiesiog tavo butas penktame aukšte. Išoriniai faktoriai Dievui nėra svarbūs – jam rūpi tavo širdis, ar tu ją atidavei Viešpačiui Jėzui? Ar tavo gyvenimas yra pašvęstas Jam? Ar tu gimei į Jo Karalystę? Jei taip – tai tu gali ateiti prie Dievo malonės Sosto, kuris nėra apibėžiamas geografiniais išmatavimais – Jo Sostas yra Dvasioje, o gyvendamas su Kristumi širdyje ir būdamas Jo mokiniu, tu gyveni tiesoje, tu pažįsti tiesą ir ji padaro tave laisvu garbinti savo Dievą visur ir visada.

Tikiu, kad tave tikrai palaimins ši giesmė, kurią kolektvyvas „Cageless Birds“ įrašė ne kažkokioje ypatingoje vietoje, bet tiesiog savo namuose, dvasioje ir tiesoje.