Koks Jis nuostabus!

Kai mąstau apie mūsų Dievą, širdis spurda iš džiaugsmo, kad esu Jame, kad pažinau Jį. Pažinau Jį tada, kai buvo didžiausia tamsuma mano širdyje. Jis priima mus ne tik tada, kai mes elgiamės dorai, kai esame tinkami ir priimtini Jam dėl savo pasiekimų, nuopelnų, tinkamo elgesio, bet ir tuomet, kai esame toli toli nuo Jo, kai mūsų kelias nuvingiuoja gilyn į girtuoklystės, narkomanijos, depresijų, paleistuvysčių, pykčių ir kitokias tamsumas. Jis geba ištraukti iš bet kokios bėdos, Jis gali išgydyti iš bet kokios ligos, Jis gali prikelti iš numirusių! Ar tiki tuo, kad Dievas gali prikelti tavo mirusią sielą? Ar tiki, kad Jis gali pakelti tave iš tos purvo balos, kurioje dabar esi? Ar tiki, kad Jis gali tave pastatyti ant pačios tvirčiausios uolos, kurios nenuplaus jokios vidinės ir pasaulio audros, jokie uraganai, ateinantys į tavo gyvenimą? Ar tiki?

Aš tikiu, kad Jis yra nuostabus Dievas, apstus meilės ir gailestingumo, Jis pamilo mus dar tada, kai buvome nusidėjėliais, tad jei tik ateisi pas Jį, Jis su džiaugsmu tave priims į Savo glėbį, Jis apkabins tave savo mylinčiomis, tėviškomis rankomis ir verks su tavimi tol, kol tu verksi, Jis džiūgaus drauge su tavimi, Jis eis drauge per kalnus, ir neš tave per mirties slėnius, Jis nepaleis tavo rankos niekada niekada. Nes Jis yra nuostabus, Jis atėjo pas tave, kad per savo viengimį Sūnų Jėzų Kristų apreikštų save, savo meilę ir rūpestį mumis. Argi tai ne nuostabu?! Pats Dievas atėjo pas tave, kad tu nebebūtum vienišas, kad nesijaustum apleistas, nemylimas ir niekam nereikalingas. Širdis giedos, koks Jis nuostabus... Ačiū mūsų Viešpačiui už tai, kad Jis taip pamilo pasaulį... Ačiū Jam vienam!

Eglė

---