Mato 8:5-13; Jono 20:24-29
Jėzus jam tarė: „Tomai, tu įtikėjai, nes mane pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jono 20:29)
Kai aš pirmąkart įsitikinau, kad Viešpats šiandien daro stebuklus, suvokiau, jog mąsčiau pro šalį dėl antgamtinių dalykų savo krikščioniškame gyvenime. Tai sužadino manyje troškimą, - už visą tą prarastą laiką, nedelsiant atgauti viską, kas tik įmanoma. Aš girdėjau apie regėjimus, sapnus ir angelus, pasirodančius žmonėms, - todėl ir aš užsinorėjau viso to! Tad aš pradėjau melstis, kad visa tai vyktų ir man. Nežiūrint to, Viešpats naudojo panašias į minėtas rašto eilutes, kad sustabdytų mane, mano vėžiose.
Jėzus pasakė, kad didžiausias tikėjimas, kokį tik Jis buvo matęs, - neturėjo matomo dalyko, kad tuo patikėti. Tai buvo tikėjimas - paremtas vien tik Dievo žodžiu. (Mato 8:10). Tomui Jis pasakė, kad šis patikėjo, todėl, - jog pamatė, tačiau didesnis palaiminimas yra tiems, kurie patikėjo, naudodami tikėjimą, o ne matymą. Tai reiškia, kad mes vaikščiojame didesniame tikėjimo pasireiškime tada, kai vadovaujamės išskirtinai vien tik Dievo Žodžiu.
Tai manyje įsitvirtino. Aš norėjau geriausio, ką Dievas yra paruošęs. Aš žinojau, kad be tikėjimo - neįmanoma patikti Dievui, ir aš norėjau veiksmingai naudoti aukščiausią tikėjimo formą. Tuo visiškai nesakau, kad atsisakau regėjimų ar sapnų, - aš turėjau abejus, - tačiau aš daugiau nebesu į tai susikoncentravęs. Dievo Žodis yra pakankamai antgamtiškas.
Jei Viešpats pasirinktų angelą ar kurį kitą dalyką, kad man kalbėtų, aš klausyčiau, bet aš jau nebereikalauju šių dalykų. Dievo Žodžiui nebereikia papildomo patvirtinimo; tai absoliutus autoritetas mano gyvenime.
Šiandien kodėl gi ir tau neapsispręsti vaikščioti tikėjime bei tikėti Dievo pažadais, nepaisant to, ką tu matai, girdi ar išgyveni. Turėk tikėjimą, kaip šimtininkas, tikėjimą, - kuris nustebino Jėzų.
Jėzus jam tarė: „Tomai, tu įtikėjai, nes mane pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jono 20:29)
Kai aš pirmąkart įsitikinau, kad Viešpats šiandien daro stebuklus, suvokiau, jog mąsčiau pro šalį dėl antgamtinių dalykų savo krikščioniškame gyvenime. Tai sužadino manyje troškimą, - už visą tą prarastą laiką, nedelsiant atgauti viską, kas tik įmanoma. Aš girdėjau apie regėjimus, sapnus ir angelus, pasirodančius žmonėms, - todėl ir aš užsinorėjau viso to! Tad aš pradėjau melstis, kad visa tai vyktų ir man. Nežiūrint to, Viešpats naudojo panašias į minėtas rašto eilutes, kad sustabdytų mane, mano vėžiose.
Jėzus pasakė, kad didžiausias tikėjimas, kokį tik Jis buvo matęs, - neturėjo matomo dalyko, kad tuo patikėti. Tai buvo tikėjimas - paremtas vien tik Dievo žodžiu. (Mato 8:10). Tomui Jis pasakė, kad šis patikėjo, todėl, - jog pamatė, tačiau didesnis palaiminimas yra tiems, kurie patikėjo, naudodami tikėjimą, o ne matymą. Tai reiškia, kad mes vaikščiojame didesniame tikėjimo pasireiškime tada, kai vadovaujamės išskirtinai vien tik Dievo Žodžiu.
Tai manyje įsitvirtino. Aš norėjau geriausio, ką Dievas yra paruošęs. Aš žinojau, kad be tikėjimo - neįmanoma patikti Dievui, ir aš norėjau veiksmingai naudoti aukščiausią tikėjimo formą. Tuo visiškai nesakau, kad atsisakau regėjimų ar sapnų, - aš turėjau abejus, - tačiau aš daugiau nebesu į tai susikoncentravęs. Dievo Žodis yra pakankamai antgamtiškas.
Jei Viešpats pasirinktų angelą ar kurį kitą dalyką, kad man kalbėtų, aš klausyčiau, bet aš jau nebereikalauju šių dalykų. Dievo Žodžiui nebereikia papildomo patvirtinimo; tai absoliutus autoritetas mano gyvenime.
Šiandien kodėl gi ir tau neapsispręsti vaikščioti tikėjime bei tikėti Dievo pažadais, nepaisant to, ką tu matai, girdi ar išgyveni. Turėk tikėjimą, kaip šimtininkas, tikėjimą, - kuris nustebino Jėzų.
RSS Feed