Hebrajams 11:1-6

Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome (Hebrajams 11:1)

Tarp Tikėjimo ir Vilties yra tiesioginis ryšys. Be vieno negali turėti ir kito. Tikėjimas duoda apčiuopiamumą dalykams, kurių viliamės. Pašalinus Viltį, Tikėjimas nebetenka tikslo, kurį pasiektų. Tam pavaizduoti tiktų pasakojimas apie kalnų klajoklį, kuris atklydo į bažnyčios tarnavimą. Kai žmonės pradėjo šlovinti Viešpatį, temperatūra patalpoje taip pat pradėjo kilti. Jis pamatė, kaip vienas tarnautojas priėjo prie sienos ir pasuko rankenėlę ant mažos baltos dėžutės. Po kelių sekundžių vėsaus oro gūsis iš ventiliatoriaus pradėjo pūsti į klajoklio veidą. Be galo nustebintas, jis pamanė, kad tai turėtų būti vienas iš nuostabiausių dalykų, kokį tik jis kada nors bus patyręs!

Jis nedelsiant pasiteiravo tarnautojo, kas tai per įrengimas ir kaip vieną tokį jam įsigyti. Tarnautojas jam pasakė, kad tai yra termostatas ir kad jį galima nusipirkti bet kurioje techninės įrangos parduotuvėje. Žmogus sunkiai galėjo išlaukti iki tarnavimo pabaigos, kad kuo greičiau galėtų išeiti ir tai įsigyti. Nusipirkęs termostatą, jis parsinešė namo ir pritaisė prie savo namo sienos; tačiau kad ir kiek jis besukinėjo rankenėlę, joks gaivus oras niekada dėl to nepūtė.

Šis žmogus nesuvokė, kad termostatas nesukelia jokio oro gūsio. Jis tik įjungia arba išjungia elektros srovę. Tai gražus įvaizdis, kaip tikėjimas ir viltis veikia drauge.

Viltis yra tavo termostatas. Ji aktyvuoja tavo tikėjimą. Neskaitant to, kad tikėjimas yra ta jėga, kuri nugali pasaulį, viltis yra ta pergalė, kurią tikėjimas pasiekia. Atmetus viltį, tikėjimas niekada nebus aktyvuotas. Tikėjimas privalo turėti tikslą.

Leisk Dievui šiandien įtvirtinti tavyje tvirtą viltį ir tada atpalaiduok visą savo tikėjimą jai iš paskos.

Jono 2:1-11
Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik Jis jums lieps“ (Jono 2:5)

Šitame Jėzaus gyvenimo etape Marija pažinojo Jį, kaip niekas kitas. Nors ji be abejo žinojo, kad Jėzus nebuvo eilinis žmogus, jos prašymas parūpinti svečiams daugiau vyno, atspindi jos tikėjimą tuo, kad Jėzus gali padaryti dalykų, kurių negali kiti. Jos nurodymai tarnams buvo: „Darykite, ką tik Jis jums lieps“. Tai parodo, kad ji ne tik žinojo, kad Jėzus gali padaryti stebuklus, bet ir kad ji žinojo, jog Jėzaus būdas, kuriuo Jis darydavo dalykus ne visada sutapdavo su nusistovėjusiomis tradicijomis.

Pakankamai akivaizdu, kad Jėzus pasakė tarnams pripildyti indus vandeniu ir po to nunešti puotos prižiūrėtojui. Tai nesiderino su logika. Visi žinojo, kad svečiai norėjo vyno, o ne vandens. Vis dėlto Marijai paraginus, šie tarnai darė viską tiksliai, ką tik Jėzus jiems pasakė, ir rezultatai buvo stulbinantys. Vanduo pavirto – pačiu geriausiu vynu.

Šis stebuklas nebūtų įvykęs, jei tarnai nebūtų darę to, kas atrodytų jiems – kvaila. Viešpaties keliai – nėra mūsų keliai, ir jo mintys - nėra mūsų mintys (Izaijo 55:8). Kad mes matytume Jo stebuklingą jėgą mūsų gyvenimuose, mes turime daryti, tai ką Jis mums liepia daryti, nepriklausomai nuo to, kaip kvailai tai beatrodytų.

„Dievo kvailystė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė stipresnė už žmones“ ( 1 Korintiečiams 1:25). Šiandien tiesiog daryk tai, ką tau sako Jis!

Jono 1:43-51

'Natanaelis jam tarė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ Pilypas atsakė: „Ateik ir pažiūrėk!“. (Jono 1:46)

Natanaelis buvo kupinas skepticizmo, kuris ir šiandien kankina daugelį žmonių. Jėzus jam būtų tarsi niekas daugiau, kaip tik tas, kuris sukėlė tarp žmonių daugybę problemų. Visos tos kalbos apie tai, kad „Jėzus - yra vienintelis kelias“ tik skaldo žmones ir daugelis jų iš krikščionybės nesitiki nieko gero. Kaip Natanaelis, jie tiesiog abejoja.

Natanaelis nusipelno pagyrimo už tai, kad atėjo pas Jėzų ir suteikė Jam progą įrodyti tai, ką kiti žmonės, tokie kaip Pilypas, kalbėjo apie Jį. Mes galime tik spėlioti, ką Natanaelis veikė po figmedžiu, kai jį pamatė Jėzus (50 eilutė), tačiau aišku, jog buvo kažkas daugiau už visas jo abejones kaip įrodymas, kad Jėzus - buvo Mesijas.

Jėzus nepriekaištavo Natanaeliui dėl jo abejonių, vietoje to Jis visas jas išsklaidė. Jėzus yra Gyvasis Žodis ir Jo Žodis turi atsakymą kiekvienai mūsų ar žmonių, su kuriais mes susiduriame, abejonei. Mes turime būti atviri ir nuoširdūs prieš Jėzų, koks buvo Natanaelis (47 eilutė), ir mums tereikia nueiti pas Jį, kai esame varginami abejonių, o ne nuo Jo bėgti ar Jo vengti. Jėzus žino per ką mes einame savo gyvenime, Jis ten buvo (Psalmė 103:14). Abejoti nėra nuodėmė, tačiau tai virsta į nuodėmę, jei mes priglaudžiame šias abejones, niekada neateidami su jomis pas Viešpatį, ir leisdami netikėjimui užvaldyti mūsų širdis ir protus.

Šiandien būk kaip Natanaelis ir atnešk Jėzui visas savo abejones, susijusias su tikėjimu, kokias tik turi. Leisk Šventajai Dvasiai mokyti tave tiesos iš Jo Žodžio. Aš užtikrinu, kad tu būsi pakeistas.

Mato 4:1-11; Morkaus 1:12-13; Luko 4:1-13

Baigęs visus gundymus, velnias pasitraukė nuo Jo iki laiko. (Luko 4:13)

Tekstas šioje eilutėje leidžia matyti, kad savo pagundymų arsenalą prieš Jėzų šėtonas išsėmė, todėl turėjo pasitraukti. Mes klaidingai suteikiame jam per daug galios. Prieš mus jis neturi neriboto pagundymų kiekio. Kaip pasakyta 1 Jono 2:16, yra trys sritys, kuriose velnias mus bando – tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas.

Trys gundymai prieš Jėzų atitinka šias tris kategorijas. Suteikdami šėtonui neribotas galias ir galimybes, mes darome jį didesnį, nei jis iš tikro yra. Tiesa yra tai, - 'Jums tekęs pagundymas tėra tik žmogiškas. Bet Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų gundyti daugiau nei jūsų jėgos leidžia, bet kartu su pagundymu duos ir išeitį, kad sugebėtumėte jį atlaikyti.' (1 Korintiečiams 10:13).

Velniui patiktų, kad tu laikytum jį kietesniu, nei jis yra iš tikrųjų. Vienas galingiausių jo ginklų yra įbauginimas, tačiau Jėzus nugalėjo jį visomis prasmėmis. Jo dantys buvo išrauti. Dabar jis gali tik riaumoti, kaip liūtas, ieškodamas, kad galėtų praryti sielas, nežinančias savo valdžios Jėzuje Kristuje. (1 Petro 5:8).

Šiandien vaikščiok šioje tiesoje, kad ir kaip šėtonas prieš tave kovotų, - tai tik laikina. Nesitrauk, ir jis pasitrauks. Savo laiku surinksi derlių, jei nepailsi (Galatams 6:9).

Mato 8:5-13; Jono 20:24-29

Jėzus jam tarė: „Tomai, tu įtikėjai, nes mane pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“  (Jono 20:29)

Kai aš pirmąkart įsitikinau, kad Viešpats šiandien daro stebuklus, suvokiau, jog mąsčiau pro šalį dėl antgamtinių dalykų savo krikščioniškame gyvenime. Tai sužadino manyje troškimą, - už visą tą prarastą laiką, nedelsiant atgauti viską, kas tik įmanoma. Aš girdėjau apie regėjimus, sapnus ir angelus, pasirodančius žmonėms, - todėl ir aš užsinorėjau viso to! Tad aš pradėjau melstis, kad visa tai vyktų ir man. Nežiūrint to, Viešpats naudojo panašias į minėtas rašto eilutes, kad sustabdytų mane, mano vėžiose.

Jėzus pasakė, kad didžiausias tikėjimas, kokį tik Jis buvo matęs, - neturėjo matomo dalyko, kad tuo patikėti. Tai buvo tikėjimas - paremtas vien tik Dievo žodžiu. (Mato 8:10). Tomui Jis pasakė, kad šis patikėjo, todėl, - jog pamatė, tačiau didesnis palaiminimas yra tiems, kurie patikėjo, naudodami tikėjimą, o ne matymą. Tai reiškia, kad mes vaikščiojame didesniame tikėjimo pasireiškime tada, kai vadovaujamės išskirtinai vien tik Dievo Žodžiu.

Tai manyje įsitvirtino. Aš norėjau geriausio, ką Dievas yra paruošęs. Aš žinojau, kad be tikėjimo - neįmanoma patikti Dievui, ir aš norėjau veiksmingai naudoti aukščiausią tikėjimo formą. Tuo visiškai nesakau, kad atsisakau regėjimų ar sapnų, - aš turėjau abejus, - tačiau aš daugiau nebesu į tai susikoncentravęs. Dievo Žodis yra pakankamai antgamtiškas.

Jei Viešpats pasirinktų angelą ar kurį kitą dalyką, kad man kalbėtų, aš klausyčiau, bet aš jau nebereikalauju šių dalykų. Dievo Žodžiui nebereikia papildomo patvirtinimo; tai absoliutus autoritetas mano gyvenime.

Šiandien kodėl gi ir tau neapsispręsti vaikščioti tikėjime bei tikėti Dievo pažadais, nepaisant to, ką tu matai, girdi ar išgyveni. Turėk tikėjimą, kaip šimtininkas, tikėjimą, - kuris nustebino Jėzų.

Mylimasis, aš meldžiu, kad tau visame kame gerai sektųsi, kad būtum sveikas, – taip, kaip gerai sekasi tavo sielai. (3 Jono 2)

Jėzus atidavė Savo gyvenimą, kad išvaduotų mus iš egzistuojančio pikto amžiaus (Galatams 1:4) ir suteiktų pilnavertį gyvenimą bei jo apstybę (Jono 10:10). Artimai vaikščiojęs su Jėzumi ir įkvėptas Šventosios Dvasios, Jonas užrašė, kad užvis labiau norėtų, jog visi tikintieji būtų sveiki ir sėkmingi. Jėzus mirė, kad mes tai turėtume. Jis sakė, kad mes tai turėsime, kai mūsų sielos klestės, o jos klesti, kai mes gyvenam Jo tiesoje.

Jėzus sakė, kad jei mes matėme Jį, - matėme Tėvą. Jis ir Tėvas buvo sutarime visuose dalykuose, todėl Jie buvo – Viena. To pasekoje kyla išvada, kad Tas, kuris mylėjo mus tiek, kad paaukojo Savo Sūnų, tam kad užtikrintų mūsų laisvę, padarys viską, dėl mūsų gerovės. (Romiečiams 8:32). Deja, šiandien daugybė žmonių galvoja, kad Dievas mėgaujasi arba apatiškai žiūri, kai mes skurstame ar sergame.

Dievo žodis aiškiai kalba, kad tavo siela ir visi kiti dalykai tavo gyvenime klestės, kai tu atversi savo širdį Viešpaties meilei ir aprūpinimui kiekvienoje savo gyvenimo srityje, - dvasinėje, emocinėje, protinėje, socialinėje ir fizinėje. Netikėjimas šiomis tiesomis daugeliui sukėlė požiūrį į Dievą, kaip besidomintį vien tik jų amžinybės klausimu. Iš tikro Žodis aiškiai moko, kad didingas tavo išgelbėjimas apima tiek nepalyginamai daugiau!

Kai tu tikėsi, išgyvensi ir skelbsi pilną Evangeliją, - matysi Dievo realumą ir Jo jėgą pasireiškiant čia ir dabar. Tu dėl jokios įmanomos priežasties nebeatstūminėsi to, ką Jėzus tau atidavė Savo mirties kaina. Jis yra pašlovintas, kai tu leidi Jam tave padaryti klestinčiu. (Psalmė 35:27).

Šiandien suteik Jėzui džiaugsmo, eidamas į visiškai naują klestėjimo lygmenį.

Jėzus sakė, kad Jo avys pažins Jo balsą ir paskui svetimus neseks, nes jų balso nepažins ( 4-5 eilutės ). Deja panašu, kad daugelis krikščionių patiria tai priešingai.

Didelė dalis tikinčiųjų garsiai ir aiškiai girdi velnio, smerkiančio pasaulio, ir senos prigimties balsą, bet turi didelių keblumų girdint Viešpaties balsą. Tai nėra tikroji krikščionybė.

Jėzus parodė įvaizdį, kad Jo avys yra pakankamai jautrios, kad išgirstų Jo balsą ir patiria sunkumų, kad galėtų klausyti svetimų balsų. Tai turėtų būti kiekvieno krikščionio kasdieninis patyrimas. Tai kas gi su mumis vyksta? Kodėl mūsų patirtis taip skiriasi, nuo tos, kurią apibūdino Jėzus ?

Galime būti užtikrinti, problema yra mūsų klausyme, bet ne Dievo kalbėjime. Jis mums nuolatos kalba įvairiais skirtingais būdais, bet dažnai mes to nesuprantame. Psalmėje 19:1-4 ir laiške Romiečiams 1:20 sakoma, kad Dievas kalba mums per kūriniją. Kiekviena diena turi savyje kažką naujo ką mums pasakyti, tačiau mes per daug užsiėmę, kad paklausytume.

Dievas taip pat kalba per Savo Žodį, tačiau ne kiekvienas atranda laiko Jį skaityti, Jame mokytis ir apie Jį mąstyti. Mes taip užsiėmę, skirdami laiką televizijai, internetui, filmams, darbams, sportui, ir gausybei kitų dalykų, kurie pripildo mūsų galvas ir širdis viskuo, bet ne Jėzumi. Ar dar kelia nuostabą, kodėl dažnas negirdi arba neatpažįsta, kai Jis mums kalba?

Jėzus sakė, kad Jis kalba ir pasirūpino viskuo, kad mes girdėtume Jo balsą. Tereikia tik klausyti! Skirk laiko šiandien, neklausyti jokio kiti balso, bet vien tik Jo, ir neilgai trukus, tu visada ir visur girdėsi Jį geriau už bet ką ar bet kurį kitą balsą.