Kai mano vyresniajam sūnui buvo dar tik metai, vieną dieną aš kroviau malkas, kad šiek tiek papildomai užsidirbti. Tuo metu buvau bažnyčios Sigovilyje Teksase pastorius. Diena pakliuvo labai karšta – virš 35 laipsnių. Kiemas, kuriame buvo sukrautos malkos, buvo nešvarus ir Džošua lakstė visur ir žaidė. Atėjus pietų pogulio metui, jis norėjo atsigulti ant purvinos žemės ir pasnausti. Sūnus buvo suprakaitavęs ir aš žinojau, kad jis bus visas purvinas, jei aš jam leisiu ten gulėti. Aš taip pat žinojau, kad ir mano žmonai Džeimi tai nepatiktų, todėl aš įleidau vaiką į sunkvežimio kabiną, į kurį kroviau malkas. Sunkvežimio langai buvo aukščiau mano galvos. Įleidęs Džošua, aš nuleidau langus ir liepiau jam atsigulti ir pasnausti.
Džošua, dar neseniai nuvargęs vaikis, patekęs į sunkvežimio kabiną atsigavo. Jis to laukė visą tą dieną. Ėmęs visiškai žvaliai žvelgti pro langą, mojavo man galinio vaizdo veidrodėlyje. Aš priėjau prie jo ir liepiau atsigulti ir pamiegoti. Tačiau jis nepakluso ir atsikėlė. Galiausiai aš jam tekštelėjau ir vėl liepiau gultis ir pasnausti. Bet Džošua galiausiai persisvėrė per langą, bandydamas man dar sykį pamojuoti veidrodėlyje, ir iškrito iš sunkvežimio kabinos. Jis susitrenkė akį į laiptelį ir trenkėsi galva į žemę. Krisdamas jis galėjo susilaužyti kaklą ar dar kaip stipriai susižeisti.
Jis gulėjo ant žemės ir verkė. Pribėgęs aš jį apkabinau, pakėliau ant rankų ir pasimeldžiau už jį. Galiausiai, kai jis nustojo verkti, pasakiau, „Džošua, ar aš nesakiau. Jei būtum man paklusęs, taip nebūtų atsitikę.“ Aš pasinaudojau šia neigiama situacija, kad pamokyčiau jį.
Jei mano sūnus būtų, kaip daugelis krikščionių, jis susitikęs su savo draugais greičiausiai pasakotų, „Mano tėtis yra puikus tėtis! Jis išstūmė mane pro sunkvežimio langą, įstatė man mėlynę paakyje, ir trenkė mane galva į žemę, kad mane pamokyti paklusnumo.“ Jei kas nors galėtų įrodyti, kad kuris tėvas elgiasi taip, greitai susilauktų vaikų teisių priežiūros tarnybos atstovo vizito, būtų išvežtas ir pasodintas, nes tai nėra tinkamas būdas disciplinuoti savo vaikus. Bet daugelis krikščionių kalba, kad būtent taip elgiasi Dievas.“
Ištrauka iš Andrew Wommack knygos „Gyvenimas malonės ir tikėjimo pusiausvyroje“
Džošua, dar neseniai nuvargęs vaikis, patekęs į sunkvežimio kabiną atsigavo. Jis to laukė visą tą dieną. Ėmęs visiškai žvaliai žvelgti pro langą, mojavo man galinio vaizdo veidrodėlyje. Aš priėjau prie jo ir liepiau atsigulti ir pamiegoti. Tačiau jis nepakluso ir atsikėlė. Galiausiai aš jam tekštelėjau ir vėl liepiau gultis ir pasnausti. Bet Džošua galiausiai persisvėrė per langą, bandydamas man dar sykį pamojuoti veidrodėlyje, ir iškrito iš sunkvežimio kabinos. Jis susitrenkė akį į laiptelį ir trenkėsi galva į žemę. Krisdamas jis galėjo susilaužyti kaklą ar dar kaip stipriai susižeisti.
Jis gulėjo ant žemės ir verkė. Pribėgęs aš jį apkabinau, pakėliau ant rankų ir pasimeldžiau už jį. Galiausiai, kai jis nustojo verkti, pasakiau, „Džošua, ar aš nesakiau. Jei būtum man paklusęs, taip nebūtų atsitikę.“ Aš pasinaudojau šia neigiama situacija, kad pamokyčiau jį.
Jei mano sūnus būtų, kaip daugelis krikščionių, jis susitikęs su savo draugais greičiausiai pasakotų, „Mano tėtis yra puikus tėtis! Jis išstūmė mane pro sunkvežimio langą, įstatė man mėlynę paakyje, ir trenkė mane galva į žemę, kad mane pamokyti paklusnumo.“ Jei kas nors galėtų įrodyti, kad kuris tėvas elgiasi taip, greitai susilauktų vaikų teisių priežiūros tarnybos atstovo vizito, būtų išvežtas ir pasodintas, nes tai nėra tinkamas būdas disciplinuoti savo vaikus. Bet daugelis krikščionių kalba, kad būtent taip elgiasi Dievas.“
Ištrauka iš Andrew Wommack knygos „Gyvenimas malonės ir tikėjimo pusiausvyroje“
RSS Feed