Skaitau Mato 14 skyrių ir nuo 13 eilutės prasideda vienos Jo dienos aprašymas. Ji prasideda gana liūdnai. Jėzus sužino apie savo pusbrolio, žmogaus, kuris atėjo būti “balsu šaukiančiu dykumoje”, Jono Krikštytojo nukirsdinimą. Manau, kad toks įvykis Jį tikrai sukrėtė, nes Jis, sėdo į valtį ir nuplaukė link dykumos, norėdamas pabūti vienas...

Tačiau Jam nepavyko... žmonės kažkaip tai supratę Jį vijosi pakrante ir kai Jis atplaukė, didelė minia Jo jau laukė.

Jis neišplaukė atgal į ežerą, kad pasiliktų vienas su savo liūdesiu, bet pilnas užuojautos žmonėms, išlipo į krantą ir išgydė VISUS ligonius.
Kai atėjo vakaras žmonės tikrai buvo išalkę, o tokioje nuošalioje vietoje nebuvo jiems kur nusipirkti maisto todėl mokiniai paragino Jėzų, jog Jis paleistų tuos žmones, kad jie nusipirktų maisto. Bet Jėzus tarė: “Jūs duokite jiems valgyti”.

Be abejo mokiniams buvo šokas: kaip, iš kur paimti, kad jie turėjo tik 5 duonos (ir tai nebuvo kepalai, kokius mes perkame parduotuvėje, arba kepame namuose, tai buvo picos pado tipo papločiai, arba lavašas) ir 2 žuvys, kurios ko gero buvo džiovintos.

Jėzus nepasimetė. Jis liepė žmonėms susėsti ant žolės, tada paėmęs maistą, pažvelgė į dangų ir palaimino. Ne maistą Jis laimino, bet Tėvą Danguje. Trumpa malda, kurią, tikriausiai Jėzus sakė, vadinasi hebrajų kalba “bracha”, o graikiškai “eucharisto”. Ir dabar žydai tokia trumpa malda laimina Dievą prieš pradėdami valgyti: “PALAIMINTAS TU, ADONAI, MŪSŲ DIEVE, VISATOS VALDOVE, IŠAUGINĘS IŠ ŽEMĖS DUONĄ”. Hebraiškai tai skamba taip: “Baruch eta, Adonai EloGeinu, Melech go’olam ga Moci lechem min ga’arec” . Tada Jis laužė ir davė mokiniams, kad išdalintų žmonėms. O jų buvo 5000 vyrų, neskaitant moterų ir vaikų. Tai reiškia, kad jų buvo arti dešimties tūkstančių žmonių. (Nieko sau prabudimas!!!) Kai visi pasisotino, liko dar 12 pilnų pintinių gabaliukų.(Žydai nelaimina maisto, nes maistas, kurį mes turime, jau yra palaiminimas Pr 1.29; 9.3-4).

Kai jau visi buvo sotūs, Jėzus liepė mokiniams plaukti į kitą krantą, o pats, paleidęs minią nuėjo į kalnus melstis. Manau Jam buvo apie ką pakalbėti su Savo Tėvu, nes diena buvo pilna įvykių, bet ji dar nesibaigė, dar prieš akis buvo naktis ir kiti įvykiai.

O mokiniai tuo metu, priplaukę netoli kranto, grūmėsi su audra...

Aš galvoju, kad Jėzus, pabuvojęs ant kalno su Tėvu, buvo nutviekstas Jo šlovės ir visas spindėjo, panašiai, kaip Mozė, kai nusileisdavo nuo Sinajaus kalno iš Dievo buvimo, kai tauta klaidžiojo dykumoje. Todėl, kai mokiniai, besigrumiantys su vėju ir bangomis, ant ežero, nakties tamsoje, išvydo ateinantį ežero paviršiumi Jėzų, kuris visas švytėjo, tikrai išsigando ir palaikę Jį vaiduokliu pradėjo rėkti. Todėl Jėzus juos ramino: “Nebijokit, juk tai Aš”.
Petras nusprendė įsitikinti, ar ta dvasia jų neapgaudinėja, apsimesdama Mokytoju ir sako: “Viešpatie, jei tai Tu, liepk man ateiti pas Tave vandeniu.”- Jėzus tarė: “Eik.” Petras, tikriausiai nesitikėjo, kad šis “vaiduoklis” jam lieps eiti. Bet išgirdęs Jėzaus žodį, jis žengė iš valties ir ėjo...

Kas su Petru nutiko? Jis spontaniškai, net ir pats to nesitikėdamas ėjo vandeniu, bet staiga (“ką aš čia darau!?” - (ar jums taip nebūna?)) pamatė po kojomis putojančias bangas, vėją, kuris vertė iš kojų ir išsigando, ir pradėjo skęsdamas rėkti: “Viešpatie, gelbėk mane!!!”

Ar Jėzus, stovėdamas ant ežero bangų pradėjo Petrą drąsinti? Ne. Jis ištiesė ranką ir sugriebė jį ir tarė: “Kiek mažai tavyje tikėjimo! Kodėl tu suabejojai?”
Kaip yra su tuo mūsų (ir Petro) tikėjimu? Jis nesikaupia kaip sąskaita banke!!! Jis arba yra mumyse šią akimirką, arba jo nėra...

Po to, kai Jėzus išsakė Petrui savo priekaištą, jo tikėjimo skalė pakilo aukštyn ir jie abu su Jėzumi atėjo ir įžengė į valtį ir audra liovėsi... O Jo mokiniai krito prieš Jį ir šaukė: “Tu iš tiesų Dievo Sūnus!!!” (Lyg iki tol jie to nebūtų matę)
​
Jie išlipo Genezarete. (Dabar toje vietoje įsikūręs Tverijos turistinis centras http://guide-israel.ru/attractions/... jos šiaurinėje dalyje, 1985 metais buvo atrasta žvejų valtis, kuri datuojama Jėzaus gyvenimo laiku ir eksponuojama Izraelyje Nof Ginocar kibuce)

Ir kokia gi tos Jėzaus dienos, o gal paros, pabaiga? Kai tik vietos gyventojai sužinojo, kad Jis atvyko, sunešė pas Jį visus ligonius. Jie maldavo Jį, kad leistų prisiliesti prie Jo rūbo kutų (Jėzus, kaip ir fariziejai, nešiojo rūbus su ypatingu būdu supintais kutais, kas rodė Jį esant kunigu) ir kiekvienas, kuris prisilietė, pasveiko.

Klausiu savęs: ar mano diena kuo nors panaši į Jo? Nors truputį... Gal pamaitinau nors vieną alkaną, gal padrąsinau nors vieną, kuriam trūksta tikėjimo, gal leidau Šventąjai Dvasiai per mane kažkam patarnauti????

O kaip jūs?


​><>
​Irutė, Druskininkai

"Tikėjimas nepriverčia Dievo veikti. Jis pats jau atliko veiksmą iš malonės. Tikėjimas yra tik tavo teigiamas atsakas į tai, ką tu tiki Dievas jau suteikė. Tikėjimas tik pasinaudoja tuo, ką Dievas jau yra suteikęs iš malonės. Jei Dievas kažko nėra suteikęs iš malonės, tai tavo tikėjimas negali padaryti, kad tai įvyktų."

Iš Andrew Wommack knygos "Gyvenimas malonės ir tikėjimo pusiausvyroje".

Kol gyvenome bandydami išpildyti įstatymą, mums nebuvo įmanoma suvokti ir priimti šio apreiškimo... Mes stengėmės užtempti jį ant namų grupelės, artimųjų rato, vietinės bažnyčios... bet vis nesigaudavo,.nes mes gyvenome ant Sinajaus kalno (Įstatymo simbolis), o Malonė duota gyvenantiems ant Siono (Malonės simbolis).

Ši psalmė parašyta mums, skaitantiems ir pergyvenantiems Dievo palankumą, Jo patepimą, ir visa tai dėl mūsų vyriausiojo šventiko Jėzaus, kuris apvilko mus teisumo rūbais ir išliejo Savo malonę į mūsų gyvenimus!

133 psalmė:
„Štai kaip gera ir kaip malonu, kur broliai gyvena vienybėje! Tai lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis į barzdą – Aarono barzdą, kol nuteka ant apykaklės jo apdaro. Tai lyg Hermoną gaivinanti rasa, kuri krinta ant Siono kalnų, nes čia VIEŠPATS teikia savo palaiminimą – amžinąjį gyvenimą“.

...gera ne todėl, kad broliai kartu gyvena ant Siono kalno, bet kad visi turime TOKĮ vyriausią brolį – Jėzų, kuris dar yra mūsų vyriausias šventikas per amžius!

Николай Давиденко

Juozapas – Jėzaus įvaizdis, o Benjaminas „dešinės rankos sūnus“ – Malonė. „Atveskite pas mane savo jauniausią brolį, kad būtumėte išteisinti, kad patikėčiau, jog kalbate tiesą, ir tada nenumirsite. Taip jie ir padarė.“ ( Pradzios 42,20)

Per tai Jėzus sako mums šiandien: sujunkite Malonę su Manimi, priimkite išteisinmą, ir gyvensite nieko nestokodami.

Ši tiesa yra labai labai svarbi... Sakydami „Jėzus“ turėtume turėti omeny „Malonė“, o sakydami „Malonė“ turėtume galvoti „Jėzus“.

Kai Juozapas ir Benjaminas (Jėzus ir Malonė) buvo kartu, broliai gyveno saugiai ir nematė vargo.

Jei nėra saugumo, nėra ramybės, stringa aprūpinimas – ar tavo gyvenime Juozapas ir Benjaminas yra kartu?

Николай Давиденко

Negalima judėti Malonėje, neišsiaiškinus sau pačiam, kas yra teisumas. Tai yra, nepriėmus teisumo dovanos Malonėje.

Norint būti Malonėje – tai yra pats svarbiausias klausimas. „Per Jėzaus Kristaus kraują aš teisus prieš savo dangiškąjį Tėvą“ – tai yra gyvenimo Malonėje pagrindas, nauja asmenybės tapatumo kortelė.

„Atverkite vartus, teįeina teisi tauta, kuri saugo tiesą“.(Iz 26,2)

Gimstant mums buvo įteikta sena, „adomiška“ asmens tapatybės kortelė, užantspauduota septyniais antspaudais...Ir niekas, absoliučiai niekas, tuo labiau mes savo gerais poelgiais, negalėjome sulaužyti tų antspaudų – tik Jėzus.

Po antspaudais buvo tai, kas mums skirta: skurdas, badas, ligos, karai, mirtis, pragaras...

O kai tikėjimu priėmėme naują tapatybės kortelę, teisę į šventųjų palikimą – ten Kristaus krauju parašyta „teisusis“ ir užantspauduota Šventąja Dvasia... ir niekas negali to antspaudo sulaužyti!

Николай Давиденко

Būtinai mąstyk apie Jėzų, pamatyk Jį už kiekvienos Biblijos eilutės, suprask, kaip stipriai Jį myli Tėvas...

Pamatyk Jį ant kryžiaus, kaip tavo nuodėmės, tau skirti giminės prakeikimai ir ligos, skurdas, nesėkmės, priklausomybės, nusivylimas, mirtis kaip žaibai smelkėsi į Jo kūną...

Įsivaizduok, kaip ten, ant Golgotos, Jis žiūri tau į akis ir sako: „Atlikta! Dabar Aš laikau tave teisiu ir Mano Tėvas taip pat!“

Priimk Jo teisumo dovaną – pakelk ją virš galvos kaip pergalės vėliavą, tegul tai būna tavo giminės herbas... Ir nežiūrėk į save, į savo nuodėmes, nei į savo netobulumą, nei į savo tobulumą... Neatplėšdamas akių žiūrėk į savo teisumą Kristuje... Jeigu pats tuo būsi užtikrintas, visas pasaulis negalės įtikinti tavęs priešingai...

Apie tai pasakoja ir Izraelio istorija, kai dykumoje juos užpuolė gyvatės...nuo mirties išsigelbėdavo tik tie, kurie žiūrėjo į „varinį žaltį“, iškeltą dykumoje... o visi kiti, kurie rengė lyderių mokyklas ir seminarus, kaip neutralizuoti gyvačių nuodus, organizavo gyvačių gaudymo kursus, pardavinėjo priešnuodžius ir t.t.....Visi žuvo, nei vienas neišsigelbėjo.


Николай Давиденко

Kai mano vyresniajam sūnui buvo dar tik metai, vieną dieną aš kroviau malkas, kad šiek tiek papildomai užsidirbti. Tuo metu buvau bažnyčios Sigovilyje Teksase pastorius. Diena pakliuvo labai karšta – virš 35 laipsnių. Kiemas, kuriame buvo sukrautos malkos, buvo nešvarus ir Džošua lakstė visur ir žaidė. Atėjus pietų pogulio metui, jis norėjo atsigulti ant purvinos žemės ir pasnausti. Sūnus buvo suprakaitavęs ir aš žinojau, kad jis bus visas purvinas, jei aš jam leisiu ten gulėti. Aš taip pat žinojau, kad ir mano žmonai Džeimi tai nepatiktų, todėl aš įleidau vaiką į sunkvežimio kabiną, į kurį kroviau malkas. Sunkvežimio langai buvo aukščiau mano galvos. Įleidęs Džošua, aš nuleidau langus ir liepiau jam atsigulti ir pasnausti.

Džošua, dar neseniai nuvargęs vaikis, patekęs į sunkvežimio kabiną atsigavo. Jis to laukė visą tą dieną. Ėmęs visiškai žvaliai žvelgti pro langą, mojavo man galinio vaizdo veidrodėlyje. Aš priėjau prie jo ir liepiau atsigulti ir pamiegoti. Tačiau jis nepakluso ir atsikėlė. Galiausiai aš jam tekštelėjau ir vėl liepiau gultis ir pasnausti. Bet Džošua galiausiai persisvėrė per langą, bandydamas man dar sykį pamojuoti veidrodėlyje, ir iškrito iš sunkvežimio kabinos. Jis susitrenkė akį į laiptelį ir trenkėsi galva į žemę. Krisdamas jis galėjo susilaužyti kaklą ar dar kaip stipriai susižeisti.

Jis gulėjo ant žemės ir verkė. Pribėgęs aš jį apkabinau, pakėliau ant rankų ir pasimeldžiau už jį. Galiausiai, kai jis nustojo verkti, pasakiau, „Džošua, ar aš nesakiau. Jei būtum man paklusęs, taip nebūtų atsitikę.“ Aš pasinaudojau šia neigiama situacija, kad pamokyčiau jį.

Jei mano sūnus būtų, kaip daugelis krikščionių, jis susitikęs su savo draugais greičiausiai pasakotų, „Mano tėtis yra puikus tėtis! Jis išstūmė mane pro sunkvežimio langą, įstatė man mėlynę paakyje, ir trenkė mane galva į žemę, kad mane pamokyti paklusnumo.“ Jei kas nors galėtų įrodyti, kad kuris tėvas elgiasi taip, greitai susilauktų vaikų teisių priežiūros tarnybos atstovo vizito, būtų išvežtas ir pasodintas, nes tai nėra tinkamas būdas disciplinuoti savo vaikus. Bet daugelis krikščionių kalba, kad būtent taip elgiasi Dievas.“

Ištrauka iš Andrew Wommack knygos „Gyvenimas malonės ir tikėjimo pusiausvyroje“