Skaitau Mato 14 skyrių ir nuo 13 eilutės prasideda vienos Jo dienos aprašymas. Ji prasideda gana liūdnai. Jėzus sužino apie savo pusbrolio, žmogaus, kuris atėjo būti “balsu šaukiančiu dykumoje”, Jono Krikštytojo nukirsdinimą. Manau, kad toks įvykis Jį tikrai sukrėtė, nes Jis, sėdo į valtį ir nuplaukė link dykumos, norėdamas pabūti vienas...
Tačiau Jam nepavyko... žmonės kažkaip tai supratę Jį vijosi pakrante ir kai Jis atplaukė, didelė minia Jo jau laukė.
Jis neišplaukė atgal į ežerą, kad pasiliktų vienas su savo liūdesiu, bet pilnas užuojautos žmonėms, išlipo į krantą ir išgydė VISUS ligonius.
Kai atėjo vakaras žmonės tikrai buvo išalkę, o tokioje nuošalioje vietoje nebuvo jiems kur nusipirkti maisto todėl mokiniai paragino Jėzų, jog Jis paleistų tuos žmones, kad jie nusipirktų maisto. Bet Jėzus tarė: “Jūs duokite jiems valgyti”.
Be abejo mokiniams buvo šokas: kaip, iš kur paimti, kad jie turėjo tik 5 duonos (ir tai nebuvo kepalai, kokius mes perkame parduotuvėje, arba kepame namuose, tai buvo picos pado tipo papločiai, arba lavašas) ir 2 žuvys, kurios ko gero buvo džiovintos.
Jėzus nepasimetė. Jis liepė žmonėms susėsti ant žolės, tada paėmęs maistą, pažvelgė į dangų ir palaimino. Ne maistą Jis laimino, bet Tėvą Danguje. Trumpa malda, kurią, tikriausiai Jėzus sakė, vadinasi hebrajų kalba “bracha”, o graikiškai “eucharisto”. Ir dabar žydai tokia trumpa malda laimina Dievą prieš pradėdami valgyti: “PALAIMINTAS TU, ADONAI, MŪSŲ DIEVE, VISATOS VALDOVE, IŠAUGINĘS IŠ ŽEMĖS DUONĄ”. Hebraiškai tai skamba taip: “Baruch eta, Adonai EloGeinu, Melech go’olam ga Moci lechem min ga’arec” . Tada Jis laužė ir davė mokiniams, kad išdalintų žmonėms. O jų buvo 5000 vyrų, neskaitant moterų ir vaikų. Tai reiškia, kad jų buvo arti dešimties tūkstančių žmonių. (Nieko sau prabudimas!!!) Kai visi pasisotino, liko dar 12 pilnų pintinių gabaliukų.(Žydai nelaimina maisto, nes maistas, kurį mes turime, jau yra palaiminimas Pr 1.29; 9.3-4).
Kai jau visi buvo sotūs, Jėzus liepė mokiniams plaukti į kitą krantą, o pats, paleidęs minią nuėjo į kalnus melstis. Manau Jam buvo apie ką pakalbėti su Savo Tėvu, nes diena buvo pilna įvykių, bet ji dar nesibaigė, dar prieš akis buvo naktis ir kiti įvykiai.
O mokiniai tuo metu, priplaukę netoli kranto, grūmėsi su audra...
Aš galvoju, kad Jėzus, pabuvojęs ant kalno su Tėvu, buvo nutviekstas Jo šlovės ir visas spindėjo, panašiai, kaip Mozė, kai nusileisdavo nuo Sinajaus kalno iš Dievo buvimo, kai tauta klaidžiojo dykumoje. Todėl, kai mokiniai, besigrumiantys su vėju ir bangomis, ant ežero, nakties tamsoje, išvydo ateinantį ežero paviršiumi Jėzų, kuris visas švytėjo, tikrai išsigando ir palaikę Jį vaiduokliu pradėjo rėkti. Todėl Jėzus juos ramino: “Nebijokit, juk tai Aš”.
Petras nusprendė įsitikinti, ar ta dvasia jų neapgaudinėja, apsimesdama Mokytoju ir sako: “Viešpatie, jei tai Tu, liepk man ateiti pas Tave vandeniu.”- Jėzus tarė: “Eik.” Petras, tikriausiai nesitikėjo, kad šis “vaiduoklis” jam lieps eiti. Bet išgirdęs Jėzaus žodį, jis žengė iš valties ir ėjo...
Kas su Petru nutiko? Jis spontaniškai, net ir pats to nesitikėdamas ėjo vandeniu, bet staiga (“ką aš čia darau!?” - (ar jums taip nebūna?)) pamatė po kojomis putojančias bangas, vėją, kuris vertė iš kojų ir išsigando, ir pradėjo skęsdamas rėkti: “Viešpatie, gelbėk mane!!!”
Ar Jėzus, stovėdamas ant ežero bangų pradėjo Petrą drąsinti? Ne. Jis ištiesė ranką ir sugriebė jį ir tarė: “Kiek mažai tavyje tikėjimo! Kodėl tu suabejojai?”
Kaip yra su tuo mūsų (ir Petro) tikėjimu? Jis nesikaupia kaip sąskaita banke!!! Jis arba yra mumyse šią akimirką, arba jo nėra...
Po to, kai Jėzus išsakė Petrui savo priekaištą, jo tikėjimo skalė pakilo aukštyn ir jie abu su Jėzumi atėjo ir įžengė į valtį ir audra liovėsi... O Jo mokiniai krito prieš Jį ir šaukė: “Tu iš tiesų Dievo Sūnus!!!” (Lyg iki tol jie to nebūtų matę)
Jie išlipo Genezarete. (Dabar toje vietoje įsikūręs Tverijos turistinis centras http://guide-israel.ru/attractions/... jos šiaurinėje dalyje, 1985 metais buvo atrasta žvejų valtis, kuri datuojama Jėzaus gyvenimo laiku ir eksponuojama Izraelyje Nof Ginocar kibuce)
Tačiau Jam nepavyko... žmonės kažkaip tai supratę Jį vijosi pakrante ir kai Jis atplaukė, didelė minia Jo jau laukė.
Jis neišplaukė atgal į ežerą, kad pasiliktų vienas su savo liūdesiu, bet pilnas užuojautos žmonėms, išlipo į krantą ir išgydė VISUS ligonius.
Kai atėjo vakaras žmonės tikrai buvo išalkę, o tokioje nuošalioje vietoje nebuvo jiems kur nusipirkti maisto todėl mokiniai paragino Jėzų, jog Jis paleistų tuos žmones, kad jie nusipirktų maisto. Bet Jėzus tarė: “Jūs duokite jiems valgyti”.
Be abejo mokiniams buvo šokas: kaip, iš kur paimti, kad jie turėjo tik 5 duonos (ir tai nebuvo kepalai, kokius mes perkame parduotuvėje, arba kepame namuose, tai buvo picos pado tipo papločiai, arba lavašas) ir 2 žuvys, kurios ko gero buvo džiovintos.
Jėzus nepasimetė. Jis liepė žmonėms susėsti ant žolės, tada paėmęs maistą, pažvelgė į dangų ir palaimino. Ne maistą Jis laimino, bet Tėvą Danguje. Trumpa malda, kurią, tikriausiai Jėzus sakė, vadinasi hebrajų kalba “bracha”, o graikiškai “eucharisto”. Ir dabar žydai tokia trumpa malda laimina Dievą prieš pradėdami valgyti: “PALAIMINTAS TU, ADONAI, MŪSŲ DIEVE, VISATOS VALDOVE, IŠAUGINĘS IŠ ŽEMĖS DUONĄ”. Hebraiškai tai skamba taip: “Baruch eta, Adonai EloGeinu, Melech go’olam ga Moci lechem min ga’arec” . Tada Jis laužė ir davė mokiniams, kad išdalintų žmonėms. O jų buvo 5000 vyrų, neskaitant moterų ir vaikų. Tai reiškia, kad jų buvo arti dešimties tūkstančių žmonių. (Nieko sau prabudimas!!!) Kai visi pasisotino, liko dar 12 pilnų pintinių gabaliukų.(Žydai nelaimina maisto, nes maistas, kurį mes turime, jau yra palaiminimas Pr 1.29; 9.3-4).
Kai jau visi buvo sotūs, Jėzus liepė mokiniams plaukti į kitą krantą, o pats, paleidęs minią nuėjo į kalnus melstis. Manau Jam buvo apie ką pakalbėti su Savo Tėvu, nes diena buvo pilna įvykių, bet ji dar nesibaigė, dar prieš akis buvo naktis ir kiti įvykiai.
O mokiniai tuo metu, priplaukę netoli kranto, grūmėsi su audra...
Aš galvoju, kad Jėzus, pabuvojęs ant kalno su Tėvu, buvo nutviekstas Jo šlovės ir visas spindėjo, panašiai, kaip Mozė, kai nusileisdavo nuo Sinajaus kalno iš Dievo buvimo, kai tauta klaidžiojo dykumoje. Todėl, kai mokiniai, besigrumiantys su vėju ir bangomis, ant ežero, nakties tamsoje, išvydo ateinantį ežero paviršiumi Jėzų, kuris visas švytėjo, tikrai išsigando ir palaikę Jį vaiduokliu pradėjo rėkti. Todėl Jėzus juos ramino: “Nebijokit, juk tai Aš”.
Petras nusprendė įsitikinti, ar ta dvasia jų neapgaudinėja, apsimesdama Mokytoju ir sako: “Viešpatie, jei tai Tu, liepk man ateiti pas Tave vandeniu.”- Jėzus tarė: “Eik.” Petras, tikriausiai nesitikėjo, kad šis “vaiduoklis” jam lieps eiti. Bet išgirdęs Jėzaus žodį, jis žengė iš valties ir ėjo...
Kas su Petru nutiko? Jis spontaniškai, net ir pats to nesitikėdamas ėjo vandeniu, bet staiga (“ką aš čia darau!?” - (ar jums taip nebūna?)) pamatė po kojomis putojančias bangas, vėją, kuris vertė iš kojų ir išsigando, ir pradėjo skęsdamas rėkti: “Viešpatie, gelbėk mane!!!”
Ar Jėzus, stovėdamas ant ežero bangų pradėjo Petrą drąsinti? Ne. Jis ištiesė ranką ir sugriebė jį ir tarė: “Kiek mažai tavyje tikėjimo! Kodėl tu suabejojai?”
Kaip yra su tuo mūsų (ir Petro) tikėjimu? Jis nesikaupia kaip sąskaita banke!!! Jis arba yra mumyse šią akimirką, arba jo nėra...
Po to, kai Jėzus išsakė Petrui savo priekaištą, jo tikėjimo skalė pakilo aukštyn ir jie abu su Jėzumi atėjo ir įžengė į valtį ir audra liovėsi... O Jo mokiniai krito prieš Jį ir šaukė: “Tu iš tiesų Dievo Sūnus!!!” (Lyg iki tol jie to nebūtų matę)
Jie išlipo Genezarete. (Dabar toje vietoje įsikūręs Tverijos turistinis centras http://guide-israel.ru/attractions/... jos šiaurinėje dalyje, 1985 metais buvo atrasta žvejų valtis, kuri datuojama Jėzaus gyvenimo laiku ir eksponuojama Izraelyje Nof Ginocar kibuce)
Tverija ant Galijėjos jūros kranto, buvęs Genezaretas
Ir kokia gi tos Jėzaus dienos, o gal paros, pabaiga? Kai tik vietos gyventojai sužinojo, kad Jis atvyko, sunešė pas Jį visus ligonius. Jie maldavo Jį, kad leistų prisiliesti prie Jo rūbo kutų (Jėzus, kaip ir fariziejai, nešiojo rūbus su ypatingu būdu supintais kutais, kas rodė Jį esant kunigu) ir kiekvienas, kuris prisilietė, pasveiko.
Klausiu savęs: ar mano diena kuo nors panaši į Jo? Nors truputį... Gal pamaitinau nors vieną alkaną, gal padrąsinau nors vieną, kuriam trūksta tikėjimo, gal leidau Šventąjai Dvasiai per mane kažkam patarnauti????
O kaip jūs?
><>
Irutė, Druskininkai
Klausiu savęs: ar mano diena kuo nors panaši į Jo? Nors truputį... Gal pamaitinau nors vieną alkaną, gal padrąsinau nors vieną, kuriam trūksta tikėjimo, gal leidau Šventąjai Dvasiai per mane kažkam patarnauti????
O kaip jūs?
><>
Irutė, Druskininkai
RSS Feed